Visata susitraukė, liko tik miesto kvartalo dydžio, joje nebėra žvaigždžių, nebėra medžių, nebėra upių. Žmonės, kurie čia gyvena, yra mirę. Jie dirba kėdes, ant kurių kiti žmonės sėdi sapnuose.

Pasaulis niekada neatrodo toks gražus, kaip tą akimirką, kaii jį paliekame, kai jums atima laisvę

Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? – Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. – Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, – atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė,...

Galimybė nusižudyti yra likimo dovana, kurią mes retai tesuvokiame. Ji suteikia laisvo apsisprendimo iliuziją. Ko gero, mes žudomės kur kas dažniau, negu manome. Tik nejaučiame to.

Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama, kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.

Stebuklas, kai jį patiri, niekuomet nėra pilnas, tik atmintis padaro jį tokiu.

Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol...

Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško. O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę.

Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai,...

Gimdyti apsižergus kapą ir kančiose gimti. Duobėje duobkasys svajingai tvarkosi įrankius. Lieka laiko susenti. Ore skamba mūsų riksmai.

Ne, nė vienas žmogus ilgai negalėtų pakelti tokio liepsningo gyvenimo. Niekas negalėtų taip ilgai dieną naktį deginti visus savo žiburius, eikvoti visus savo vulkanus, niekas neįstengtų taip ilgai dieną naktį stovėti liepsnose, kasdien daug valandų...