Mes visi tikriausiai gimstame su degtukų dėžute viduje, tik patys negalime jų uždegti, reikia deguonies ir žvakės liepsnos. Tačiau deguonį turi atstoti mylimo žmogaus kvėpavimas, žvakę – bet koks valgis, muzika, glamonės, žodis ir garsas, skatinantis šią reakciją. Staiga mus užlies stiprus jausmas. Viduje pasklis šiluma ir neišseks, jei naujas užtaisas ją atgaivins. Kiekvienas žmogus turi susivokti, kokie jo užtaisai, tai yra stimulai gyventi; nes vienam iš jų įsižiebus, siela gauna energijos. Kitaip tariant, ji pamaitinama. Jei žmogus laiku nesusivokia, neranda gyvenimo užtaisų, degtukai sudrėksta, ir jau niekada nepavyks įžiebti nė menkiausios liepsnelės. Jei šitaip nutinka siela apleidžia kūną, ji aklai klajoja mėgindama rasti sau peno, nors būtent apleistas kūnas, tik jis, net sukaustytas šalčio, gali suteikti to peno. Todėl reikia laikytis atokiau nuo žmonių, alsuojančių lediniu šalčiu. Vien jų buvimas šalia gali užslopinti plieskusią liepsną. Jeigu vengsime tokių žmonių, apsisaugosime nuo jų įtakos. Yra daug būdų išdžiovinti savo degtukų dėžutę, tik reikia tikėti, kad išeitis visuomet yra.



