… be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia...

Pavasaris pats yra kaip neskaityta knyga. Kiekviena diena – tai naujas puslapis, kuriame parašyta tiek įdomaus, tiek neregėto, tiek negirdėto, ir negali net trumpam užmerkti akių, nes liksi ko nors nepamatęs: paukščio, žiedo, sprogstančio lapo,...

Nežinau, su kuo galėčiau palyginti ilgo skaitymo malonumą, nebent su skraidymais sapnuose, kai pakyli aukštai į orą, kai nereikia net pastangų plasnoti, sklendi sau, ir tiek. Toks lengvas, toks laimingas ir nenorintis nusileisti ant žemės.