… be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia...

Pavasaris pats yra kaip neskaityta knyga. Kiekviena diena – tai naujas puslapis, kuriame parašyta tiek įdomaus, tiek neregėto, tiek negirdėto, ir negali net trumpam užmerkti akių, nes liksi ko nors nepamatęs: paukščio, žiedo, sprogstančio lapo,...

Jaunystė gera dar ir tuo, jog jai, kvailei, visuomet atrodo, kad ateitis gali būti tiktai gera.

… prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus – žiedas, o žmogus – pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal...

Nė trupinio nepakando nuo savo Kūčių stalo, atsigulė į lovą ir sausomis akimis vos ne iki pat ryto pražiūrėjo į palubės tamsą. Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė. Viską parodo, visą gyvenimą...

Nežinau, su kuo galėčiau palyginti ilgo skaitymo malonumą, nebent su skraidymais sapnuose, kai pakyli aukštai į orą, kai nereikia net pastangų plasnoti, sklendi sau, ir tiek. Toks lengvas, toks laimingas ir nenorintis nusileisti ant žemės.